Mato 14

₁Anuo metu gandas apie Jėzų pasiekė tetrarcho Erodo ausis, ₂ir jis savo tarnams pasakė: „Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos galios“.

₃Mat Erodas buvo įsakęs suimti Joną, sukaustyti ir įmesti į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. ₄Jonas mat jam sakė: „Tau nevalia jos turėti“. ₅Taigi Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo liaudies, kuri laikė jį pranašu.

₆Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir taip patiko Erodui, ₇kad jis prisiektinai pažadėjo duoti jai, ko tik prašysianti. ₈O ši, savo motinos primokyta, tarė: „Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą“. ₉Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir dėl svečių liepė duoti. ₁₀Jis pasiuntė [budelį], kad nukirstų kalėjime Jonui galvą. ₁₁Galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai. ₁₂Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir davė žinią Jėzui.

₁₃Tai išgirdęs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. ₁₄Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius. ₁₅Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones kad nuėję į kaimus nusipirktų maisto“. ₁₆Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“. ₁₇Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“. ₁₈Jėzus tarė: „Atneškite man juos“. ₁₉Ir liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. ₂₀Visi valgė ir pasisotino. Ir pririnko nulikusių gabaliukų dvylika pilnų pintinių. ₂₁O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų.

₂₂Tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. ₂₃Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui jis buvo ten vienas.

₂₄Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. ₂₅Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. ₂₆Pamatę jį, einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. ₂₇Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“ ₂₈Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. ₂₉Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. ₃₀Bet pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir pradėjęs skęsti sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ ₃₁Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ ₃₂Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. ₃₃Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ ₃₄Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete.

₃₅Pažinę Jėzų, tos vietos gyventojai išgarsino jį visoje apylinkėje. Žmonės sugabeno pas jį visus sergančius. ₃₆Jie prašė jį leisti palytėti nors apsiausto apvadą. Ir kas tik palietė, pasveiko.